Tiek laiko man truko susikurti šį blogą

Gerai, kad mano mama šio blogo neskaito. Kažkada rodžiau (tipo bandžiau pasigirt, “va, žėk, rašau”), bet mano šeima tuom nesusižavėjo: mama perskaitė gal kokį vieną įrašą (aš čia taip naiviai tikiuosi) ir paskui, manau, pametė blogo linką; brolis skaito tik tai, kas susiję su Adam van Koeverden, o tetis reikalų su internetu turi tik tiek, kiek reikia outlook’e pasitikrinti e-mailus. Whatever. Tai kodėl gi gerai, kad mano šeima šito blogo neskaito? Ogi todėl, kad radau labai paprastą būdą įveikti savo nemigą. Ne visai padorų ir įprastą, bet, svarbiausia, veikiantį. Viską bandžiau. Ir  jogą, ir akupunktūrą (kažkiek padėjo, kol badžiausi), ir valerijoną (palieku katei, joms bent efektas nuo jo kažkoks būna), ir levandų eterinį aliejų + gulėjimą karštoje vonioje, ir karštą pieną su medum prieš miegą (labiau padeda nuo kosulio…), ir vaistus gėriau (nuo jų tik kartu burnoj 8 valandas), ir net avis skaičiavau (jei ilgai neužmiegi, labai ilgai skaičiuojasi). Praradau viltį. Sakiau, gal net eisiu išsitirt į miego centrą.

Bet gi šovė man į galvą tokia mintis prieš keletą dienų – kada gi aš geriausiai miegu? Ogi kai vynelio išgeriu. Aišku, vynelio aš negersiu, nes man skanus tik brangus, o brangiu vynu aš gydytis nemigos neturiu finansinių galimybių…Bet alum tai galiu! Taip vakar prieš miegą buvo leffe’as, šiandien specialiai ėjau į australiško maisto parduotuvę, kad nusipirkčiau Cooper’s (labai norėjau PA, belgiški alūs, kad ir mano mėgstamiausi, kasdien vartojami irgi atsibosta). Svarbiausia, išgerti ≈2 butelius alaus prieš miegą, gan greitai, per kokią valandą max, kad šiek tiek apsineštum, bet kad ryte nebūtų pachmielo. Pasiekus tą ribą, kai norisi daugiau alaus, greitai gult į lovą ir miegot. Į cornershop’ą eiti pirkt papildomo alaus labai nepatartina. Nemigos tikslais vartojant alkoholį, labai gerai gulėti lovoje ir žiūrėti filmus. O jei dar kokios keptos duonos prie alaus… Idilė.

Dabar aišku, kodėl džiaugiuosi, kad mama šio įrašo neskatys? ;)

Anyways, nukrypstant nuo temos. Einu aš šiandien Regent street vos tempdama tą alų ant peties, kai girdžiu šaukia mane kažkas vardu nedrasiai iš šono. Lietuvoj mano vardas retas, o jau Londone…  tai must be me.  And ‘f’course, it is me. Jeigu Mark’ą susitikau pube po antro hot toddy, tai JB (čia mano Uppsalos Ekeby kaimynas iš kairės pusės) susitikau Regent street’e.  Ir kodėl, aš galvojau, kad prancūzai nemandagūs? Už kavą aš šiandien tai nemokėjau :P Taip pagalvoju, kad turi būti kažkokia tai trauka, kad gyvenimas suveda pažįstamus žmones net ir didžiausiame mieste. Negaliu to paaiškinti, čia mano mergaitiškai galvelei per daug kosmoso. Bet kaip žuvytė, jaučiu, kad taip turi būti.

Bet the best news, aišku, yra kad sekmadienį/pirmadienį turiu susimatyti su savo brangiuoju! Taip taip, tuo iš S raidės. Aišku, daug mano brangiųjų turi vardus iš S, todėl vis dar nesusipratusiems duodu hint’ą (na o nežinantiemstai jau net ir hint’as nepadės…). O jeigu dar atspėsit ir kur nuotrauka daryta, tai bus prizas – mano pripažinimas :).

Laikom kumščius, kad brangusis eilinį sykį neapsikiaulintu su savo netikusiu laiko planavimu. Eisim vagyt koldūnų – tradiciškai.